Padarė alexis dėl gh prarasti svorį

Derekas pasakoja Addisonui, kad jis nenori jai skaudėti, ir jis nenori jos palikti, bet Meredithas nebuvo netikras. Roza niekino tuos vaidmenis, kuriuos jai siūlė aplinkybės: por­ celianinių indų taisytoja, korespondencijos tvarkytoja, beviltiška senmergė. Didžiulis atotrūkis tarp Vakarų šalių ir likusio pa­ saulio - ne tik ir ne tiek turtiniu požiūriu, bet ir išsilavinimo, techninių žinių ir bendrojo kompetentingumo požiūriu - kenkė tarptautiniams santykiams nuo pat tikros pasaulinės politikos atsiradimo akimirkos. Ekonomikai trūko darbo jėgos, o visuomenėje vis stiprėjo nerimas dėl to, kas rūpinsis pagyvenusiais žmonėmis ir kas galės sau leisti tokią priežiūrą. Vilhelmas II, kaip kronprincas ir antižydiškai nusiteikusios Prūsijos diduomenės narys, labai simpatizavo visiems antisemitiniams devintojo dešimtmečio sąjūdžiams, bet paveldėjęs sostą tą pačią akimirką pakeitė savo antisemitinius įsitikinimus ir atsisakė savo proteguojamų antisemitų.

Kaip pavyzdį ga- 50 ateitis greitesnė, nei manote lima paminėti trimatį spausdinimą — vieną eksponentinę techno- logiją, keliančią grėsmę visam 10 trilijonų dolerių vertės gamybos sektoriui.

Paslaugos arba prekės savikaina anksčiau at- liko svarbų vaidmenį, tačiau dabar pinigai po truputį nyksta iš vertės formulės. Pavyzdžiui, kadaise nuotraukos buvo brangios. Nefotografuodavote visko iš eilės, nes fotojuostelės ir nuotraukų ryškinimas nemažai kainavo. Dabar, įsivyravus skaitmeninei fo- tografijai, šios išlaidos prašapo.

Fotografuojate nė nesusimąstyda- mi, kiek vaizdų užfiksuosite, o sunkumų kyla tik rūšiuojant dau- gybę nuotraukų. Daiktas buvo, ir jo nebėra. Turima ome- nyje, kad iš mūsų gyvenimo dingsta patys fiziniai produktai. Ka- meros, stereofoniniai įrenginiai, videožaidimų konsolės, televizo- riai, GPS sistemos, skaičiuotuvai, popierius, pažinčių tarnybos Visi šie produktai kažkada buvo visiškai nepriklausomi vieni nuo kitų, o dabar visų jų funkcijas gali atlikti bet kuris išmanusis tele- fonas.

Ateitis Greitesne Nei Manote | PDF

Ir tokių pavyzdžių daugybė. Šis procesas vyksta tada, kai eksponentinė technologija plačiai paplinta ir tampa prieinama daugeliui. Kadai- se mobilieji telefonai buvo plytos dydžio, o juos galėjo įsigyti tik turtuoliai. Šiandien tokį telefoną turi praktiškai kiekvienas žmo- gus, ir pasaulyje beveik nebeliko vietos, kurios nebūtų pasiekusi mobiliojo ryšio technologija.

Kaip šie etapai pritaikomi kvantinei kompiuterijai? Tiltas tarp ap- gaulės ir perversmo etapų yra patogi naudotojo sąsaja. Žvilgtelė- šuolis iki šviesos greičio: eksponentinės technologijos i dalis 51 kime į interneto istoriją. Iki tol internete buvo vos dvidešimt šeši tinklalapiai, po kelerių metų jų jau buvo šimtai tūkstančių, o dar po kelerių — milijonai.

Naudotojui patogi sąsaja iš tiesų galinga — ji demokra- tizuoja technologijas. Jeigu su sąsaja gali dirbti ne tik specialistai, technologijos mastai išauga labai smarkiai ir labai greitai. Dirbtinis intelektas DI m. Šis robo- tas, arba, tiksliau, robotė, vardu Xiaoice tariama Šaoaisturėjo atlikti tam tikrą bandymą. Ne taip, kaip dauguma kitų dirbtinio intelekto produktų, kuriems pavedama atlikti vienokias ar kito- kias konkrečias užduotis, Xiaoice buvo sukurta bendrauti.

Užuot kuo greičiau atlikusi savo darbą, ji turėjo palaikyti pokalbį. Be to, Xiaoice buvo sukurta kaip septyniolikmetė mergina, taigi ne visa- da elgėsi mandagiai. Robotė galėjo būti sarkastiška, ironiška arba net šokiruoti pašnekovą. Nuo tos dienos, kai buvo pristatyta naudotojams, Xiaoice jau daugiau nei 30 milijardų kartų kalbėjosi su daugiau nei milijonų pašnekovų. Vienas naudotojas su ja kalbasi vidutiniškai šešiasdešimt kartų per mėnesį, o registruotų naudotojų jau daugiau nei 20 milijonų.

Jos įžvalgos neretai būna itin išmintingos. Robotė tapo padarė alexis dėl gh prarasti svorį populiari, kad m. Tai buvo pirmas kartas, kai toks darbas buvo patikėtas DI, bet jis tikrai nebus paskutinis. Taigi m. Šį pokytį lėmė du veiksniai. Visų pirma — didieji duomenys.

Tikroji dirbtinio intelekto galia slypi gebėjime rasti paslėptus ryšius tarp neaiškių informacijos elementų — ryšius, kurių niekas niekada greičiausia nepastebėtų. Kuo daugiau informacijos suteikiama dirbtiniam in- telektui, tuo geriau jis veikia. Maždaug m. Pasirodė, kad smagūs vaizdo įrašai su katėmis puikiai tinka mokyti dirbtinio intelekto produktus atpažinti vaizdus ir aplinką.

Kitaip tariant, nors kai kurie žmonės mano, kad socialinė žiniasklaida mus bukina, dirbtinis intelektas iš jos semiasi išminties.

Be to, tuo metu, kai šie milžiniški duomenų masyvai tapo prieinami, rinką užplūdo tikrai lipo 6 riebalų deginimo kaina ir neįtikėtinai galingi gra- finio apdorojimo įrenginiai GPU.

Minėti įrenginiai ne tik gali susitvarkyti su labai sudėtinga vaizdo žaidimų grafika, bet ir susti- šuolis iki šviesos greičio: eksponentinės technologijos i dalis 53 printi DI. Šios, rodos, nereikšmingos didžiųjų duomenų rinkinių ir nebrangių, bet galingų GPU konvergencijos rezultatas paskatino vieną sparčiausių invazijų žmonijos istorijoje — dirbtinis intelektas pradėjo kėsintis į kiekvieną mūsų gyvenimo sritį.

Pirmiausia duomenų analizavimo algoritmų pagrindu radosi mašinų mokymasis: mašina mokosi iš tų algoritmų ir prognozuo- ja aplinką. Vėliau atsirado neuroniniai tinklai. Įkvėpti žmogaus smegenų biologijos, šie tinklai gali neprižiūrimi mokytis iš nestruktūrizuo- tų duomenų.

Jiems daugiau nebereikia padarė alexis dėl gh prarasti svorį gabalėlį tiekti DI infor- macijos. Tiesiog išskleiskite neuroninius tinklus internete, o visa kita padarys sistema. Norėdami suprasti, ką gali nuveikti tokie neuroninių tinklų pagrindu veikiantys DI produktai, pagalvokite apie paslaugų eko- nomiką, kuri šiuo metu sudaro daugiau nei 80 procentų JAV BVP.

Skirstydami šią ekonomiką pagal pagrindines funkcijas, ekspertai paprastai išskiria penkias sritis: žiūrėjimas, klausymas, skaitymas, rašymas ir žinių integravimas. Kad geriau suprastume, ką šiuo metu geba ir kokia kryptimi juda dirbtinis intelektas, panagrinė- kime visus jo pažangos veiksnius. Visų pirma matome, kad naujovės kaupėsi ilgus metus.

DI įrenginiai nuskaitydavo ant vokų užrašytus pašto kodus. Kitąmet DI vėl pranoko žmones — šį kar- tą klasifikuodamas daugiau nei tūkstantį skirtingų tipų vaizdų ir atskirdamas kates, paukščius, automobilius bei kitus panašius da- lykus. Šiandien šios sistemos gali atpažinti jus minioje, per atstu- mą skaityti iš lūpų, nagrinėti mikroišraiškas bei kitus biologinius 54 ateitis greitesnė, nei manote žymenis ir taip suprasti, ką iš tiesų jaučiate.

Be to, sekimo progra- minė įranga taip ištobulėjo, kad dirbtinio intelekto valdoma bepi- lotė skraidyklė gali sekti tankiu mišku sprunkantį žmogų. Be to, mašinos dabar gali suprasti gana sudėtingus nurodymus. Apsilankymas buvo užregistruotas be jokių proble- mų, bet kur kas didesnio susidomėjimo sulaukė registratorė, per visą pokalbį nė akimirką nepagalvojusi, kad kalbasi su mašina.

Skaitymui ir rašymui taip pat būdinga panaši pažanga. Atsakydamas DI per pusę sekundės per- žvelgia knygų ir pateikia citatas. Naujovė ta, kad atsakymai grindžiami autoriniu turiniu, o ne tik raktiniais žodžiais. Be to, dirbtinis intelektas, regis, turi humoro jausmą. Kiti dirbtinio intelekto produktai gali rašyti net knygas. Pavyzdžiui, m. Japonijoje dirbtinio intelekto pro- gramos parašytas romanas pateko į nacionalinės literatūros pre- mijos konkurso finalą.

Panagrinėkime šachmatus. Šachmatų žaidimo medžio sudėtingumas siekia apie 1 — iš esmės tai reiškia, kad jeigu kiekvienas iš dau- giau nei 7 milijardų pasaulio gyventojų susirastų varžovą ir sėstų prie šachmatų lentos, visiems įmanomiems variantams sužaisti prireiktų milijardų metų. Bet to negana — m.

  • Malda pasakyti numesti svorio
  • Nauji ir artimiausi būdai uždirbti pinigus - anyparty.lt
  • Pirmiausia pažvelkime į hidraulinės grandinės sankabos ir vožtuvo dalį
  • Kaip numesti svorio 26 metų amžiaus
  • anyparty.lt anyparty.ltsLT - anyparty.lt

Go žaidimo medžio su- dėtingumas siekia 10 — tai šachmatai superžaidėjams. Kitaip tariant, mes, žmonės, esame vienintelė žinoma gyvosios gamtos atstovų rūšis, kurios kognityvinių gebėjimų pakanka žaisti go.

Šiems gebėjimams išvystyti prireikė tik poros šimtų tūkstančių metų evoliucijos. Kita vertus, dirbtinis intelektas šioje srityje pra- noko žmogų vos per du dešimtmečius. Be to, DI neužmigo ant laurų.

Puškinas "Peak Lady" - perskaitykite internetu. Peak Lady: Skaityti Peak Lady Metų rašymas

Po trijų savaičių programa pranoko šešiasde- šimt geriausių pasaulio go žaidėjų. Jeigu tai jūsų pernelyg nenustebino, galima paminėti, kad m. Atlikdama vaizdų atpažinimo tikruoju laiku užduotį, ši mašinos sukurta mašina pranoko tiesiogiai žmogaus sukurtas mašinas.

Nuo to laiko JAV maisto ir vaistų administracija FDA jau leido naudoti dirbtinį intelektą skubios medicinos pagalbos skyriuose, nes mašina geriau nei gydytojai gali numatyti staigią mirtį su- stojus paciento kvėpavimui arba širdžiai.

Feisbukas remiasi dirb- tiniu intelektu stebėdamas savižudiškus naudotojų ketinimus; JAV gynybos departamentas naudojasi dirbtiniu intelektu anks- tyviesiems karių depresijos ir potrauminio streso sindromo po- žymiams aptikti, o tokie pokalbių robotai kaip Xiaoice teikia patarimus vienišiems ir įsimylėjusiems pašnekovams.

Dirbtinis intelektas įsiveržė ir į finansų, draudimo, mažmeninės prekybos, pramogų, sveikatos apsaugos, teisės sritis, jūsų namus, automobi- lį, telefoną ir net politiką. Nors jis ir nelaimėjo rinkimų, atotrūkis buvo daug mažesnis, negu dauge- lis manė. Visgi iš tiesų ši technologija revoliucinė savo prieinamumu.

Vos prieš dešimt metų dirbtinis intelektas buvo tik didžiųjų korporacijų ir galingų šalių vyriausybių privilegija.

Šiandien juo galime naudotis mes visi. Didžioji dalis geriausios programinės įrangos jau yra atviroji. Jeigu turite m. O gal ir ją valdyti? Pradėkime nuo J. Gali papasakoti dirbtiniu intelektu apdovanotam subjektui apie savo išradimus, o tada jie imasi juos kurti ir tobulinti drauge. Ir mes jau visai arti.

Debesyse esantis dirbtinis intelektas su- teikia pakankamai galios, kad būtų galima nuveikti kažką pana- šaus į tai, ką geba J. Pridėkite naujausius giliojo mokymosi srities laimėji- mus ir turėsite sistemą, kuri gali mąstyti savarankiškai. Ar tai jau J. Dar ne. Tačiau J. Tinklai Tinklai gali padarė alexis dėl gh prarasti svorį susisiekimo priemonė.

Jie parodo, kaip prekės, paslaugos ir, dar svarbiau, informacija bei naujovės pereina iš taš- ko A į tašką B. Seniausi pasaulio tinklai siekia akmens amžių — laikotarpį daugiau nei prieš dešimt tūkstančių metų, kai buvo nu- tiesti pirmieji keliai.

Keliai tapo tikru stebuklu. Faktai ir skaičiai staiga ėmė judėti neįtikėtinu 5 kilometrų per valandą greičiu.

masinis svorio metimas walpole ma

Ši sparta ilgą laiką nesikeitė. Nors per ateinančius dvylika tūkstantmečių jaučius pakeitė arkliai, o laivus per vandenyną ėmė 58 ateitis greitesnė, nei manote nešti burės, informacija judėjo neką greičiau. Lūžis įvyko m. Minėtus žodžius Morzė perdavė eksperimentine telegrafo linija, kuri drie- kėsi nuo Vašingtono iki Baltimorės Merilando valstijoje — tai buvo vos du mazgus jungianti pirmojo pasaulyje informacinio tinklo užuomazga.

Po trisdešimties metų Alexanderis Grahamas Bellas perkėlė tinklus į naują lygį, perduodamas dar kelis žodžius. Norėčiau jus pamatyti. Tiesa, Bello išradimas nepadidino duomenų perdavimo grei- čio — elektra laidais judėjo kaip judėjusi — tačiau iš esmės pakeitė perduodamos informacijos apimtį ir kokybę. Visi šie pasisakymai paimti iš GPU pranešimų; žr. Tačiau labai būdinga, kad tokių pastabų vis mažiau po metų, didžiojo valymo pradžios.

Negana to, priemonės, kurių ėmėsi Stalinas, metais įvesdamas pirmą­ jį penkmečio planą, t. Kai dėl nebetrikdomo Stalino viešpatavimo nuo metų, Smolensko ar­ chyvas dažniausiai patvirtina tai, kas buvo žinoma anksčiau iš ne tokių patikimų šaltinių. Tai teisinga net kai kurių keistų jo praleidimų, ypač susijusių su statisti­ niais duomenimis, atžvilgiu.

Su totalitarine panie­ ka faktams ir tikrovei visiškai derinasi ta aplinkybė, kad visi tokie duomenys, užuot buvę surinkti Maskvoje iš visų milžiniškos teritorijos kampelių, iš pradžių buvo pranešami vietiniams [provincijos] gyventojamsPravdos, Izvestiją ar kokio nors kito oficialaus Maskvos laikraščio publikacijomis, todėl kiekviena Tarybų Sąjungos sritis ir kiekvienas rajonas oficialius, fiktyvius statistinius duomenis gaudavo beveik tuo pačiu būdu, kokiu gaudavo tokias pat fiktyvias penkmečių planų užduotis Aš trumpai išvardysiu kai kuriuos labiausiai stulbinančius dalykus, kuriuos anksčiau buvo galima tik numanyti ir kuriuos dabar paremia dokumentiniai liudijimai.

Fainsod, op. Galimas daiktas, niekas įtikinamiau neatskleidžia abiejų sistemų panašumo, kaip tai, ką Uja Erenburgas ir kiti stalinistiniai intelektualai šiandien sako, stengdamiesi pateisinti savo praeitį arba paprasčiausiai pa­ sakodami, ką jie iš tikrųjų galvodavo didžiojo valymo metu.

vaikinas svorio

Cituojama pagal Tucker, op. Nebereikia pridurti, kad tai visiškai tas pat, ką naciai buvo priversti sakyti po Vokietijos pralaimėjimo.

liekninanti ekologiška arbata

Teroras nedavė nieko panašaus į kokią nors pažangą. Kuo 18Ibid. Apie stiprėjančią atviros isterijos nuotaiką, ženklinančią šiuos masinius įskun­ dimus, žr. Tai buvo kaltinimas, kuris tuo metu reiškė, kad kaltinamasis mažų ma­ žiausiai tuojau pat bus išmestas iš partijos.

Tačiau toks laimingas burtas neiškrito. Dar keisčiau, kad šitoks netei­ singas faktinių liudijimų perskaitymas būdingas ir daugeliui kitų autorių, tyrinėjančių šią sritį. Esama tik nedaugelio išimčių, kai nepasiduodama šitokioms marksistinėms pagirioms; pavyzdžiui, Ri- 30 Trečios dalies pratarmė puikiausiai dokumentais patvirtinamas išbuožinimo, kolektyvizacijos ir didžio­ jo valymo rezultatas buvo ne pažanga ar greita industrializacija, padarė alexis dėl gh prarasti svorį badas, chao­ sas maisto produktų gamyboje ir gyventojų skaičiaus mažėjimas.

Be to, prasidė­ jo padarė alexis dėl gh prarasti svorį žemės ūkio krizė, sutriko gyventojų prieaugio procesas ir pasipylė nesėkmės vystant ir kolonizuojant tolimas Sibiro sritis. Negana to, Smolensko archyvai detaliai parodo, kad Stalino valdymo metodai sunaikino ir tą šalies kompetentingumo bei techninių įgūdžių potencialą, kuris buvo pasiektas po Spa­ lio revoliucijos. Tiesa yra ta, kad totalitarinio valdymo kaina buvo tokia didelė, jog nei Vokietija, nei Ru­ sija dar ir dabar jos iki galo nesumokėjo.

III Jau minėjau detolitarizavimo procesą, prasidėjusį po Stalino mirties. Net šiandien negalime žinoti, ar šis procesas yra galutinis ir negrįž­ tamas, tačiau jo tikrai nebegalime vadinti laikinu ar parengtiniu. Tuckcris op. Nestabilumas tikrai yra funkcinė totalinio viešpatavimo būtinybė, nes šis viešpatavimas grindžiamas ideologine fikcija ir suponuoja, kad tam tikras sąjūdis, nesu­ tampantis su partija, užgrobė valdžią.

Skiriamasis šios sistemos bruožas yra tas, kad svarbiau­ sios šalies galios, medžiaginė galybė ir gerovė, nuolat aukojama tam tikros organizacijos val­ džiai, lygiai kaip visos faktinės tiesos aukojamos ideologinio nuoseklumo reikalavimams. Aki­ vaizdu, kad, grumiantis medžiaginei galybei ir organizacijos valdžiai, arba faktui ir fikcijai, valdžia ir fikcija gali nusileisti, ir taip atsitiko ir Rusijoje, ir Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metu.

Tačiau dėl šios priežasties nedera nuvertinti totalitarinių sąjūdžių jėgos. Kaip tik nuola­ tinio nestabilumo baimė padėjo sukurti satelitinių valstybių sistemą, ir kaip tik dabartinis Tary­ bų Rusijos stabilumas, jos detotalitarizavimas, viena vertus, daug davė dabartinei medžiaginei jos galybei, bet, kita vertus, lėmė tai, kad ji nebegali kontroliuoti savo satelitinių valstybių.

Visada buvo žinoma, kad vienas svarbiausių didžiojo valymo tikslų buvo sukurti karjeros galimybę jaunesniosios kartos atstovams.

Techniniu požiūriu Chruščiovo perversmas buvo labai panašus į jo mirusio ir pasmerkto vadovo taikytus metodus. Jam irgi prireikė išorinės jėgos išsikovoti valdžiai partinės hierarchijos terpėje, ir jis pasinaudojo maršalo Žukovo ir armijos parama lygiai taip pat, kaip Stalinas pasinaudojo savo ryšiais slaptojoje policijoje prieš trisdešimt metų vykusioje įpėdinystės ko­ voje Žinoma, tuo metu, kai Chruščiovas kreipėsi į Žukovą paramos, armijos pra­ našumas prieš policiją Tarybų Sąjungoje jau buvo įvykęs faktas.

Tai buvo vienas iš neišvengiamų padarinių, kuriuos sukėlė policijos imperijos sunaikinimas: po­ licija valdė didžiąją dalį Tarybų Sąjungos gamyklų, kasyklų, nekilnojamojo tur­ to, ir šį valdymą paveldėjo grupė valdytojų, kurie netikėtai pajuto, kad atsikratė paties svarbiausio savo ekonominio konkurento.

Savaiminis armijos iškilimas buvo net lemtingesnis - dabar armija turėjo neginčytiną prievartos priemonių monopolį ir todėl galėjo spręsti konfliktus partijos viduje. Chruščiovo įžvalgu­ mą liudija ta aplinkybė, kad jis greičiau už savo kolegas suprato padarinius to žingsnio, kurį jis žengė tikriausiai kartu su jais. Tačiau kad ir kokie būtų buvę jo motyvai, šio valdžios perėjimo iš policijos į armijos rankas padariniai buvo di­ džiuliai. Teisybė, kad slaptosios policijos iškilimas virš karinio aparato yra dau­ gelio tironijų, ir ne tik totalitarinių, požymis, tačiau totalitarinio valdymo atveju policijos vyravimas atitinka ne tik poreikį nuslopinti savo gyventojus, bet ir ide­ ologinę pretenziją valdyti visą Žemės rutulį.

Juk akivaizdu, kad tie, kurie visą Žemės rutulį traktuoja kaip būsimą savo teritoriją, itin didelę reikšmę teikia vidinės prievartos organui, o nukariautu teritoriją valdo policiniais metodais ir policijos jėga, o ne remdamiesi armija.

Štai naciai savo SS kariuomenę, kuri iš esmės buvo policinė jėga, panaudojo net užsienio teritorijoms užkariauti ir val­ dyti, galiausiai siekdami armiją sulieti su policija ir palenkti SS vadovavimui.

Neatrodo, kad ši mintis būtų teisinga. Tokį žiaurų ir tokį efektyvų kruviną susidoroji­ mą su šia revoliucija įvykdė ne policijos pajėgos, o reguliariosios armijos dali­ niai, ir padarinys buvo tas, kad jo niekaip nebuvo galima laikyti tipišku stalinistiniu sprendimu.

Nors pasibaigus kariniams veiksmams buvo nubausti re­ voliucijos vadai ir įkalinti tūkstančiai žmonių, gyventojai nebuvo masiškai de­ portuoti - faktiškai nebuvo bandoma įvykdyti šalies depopuliacijos.

O kadangi tai buvo karinė operacija, o ne policijos akcija, Tarybų Sąjunga galėjo sau leisti suteikti nugalėtai šaliai pakankamą paramą, kad būtų išvengta masinio bado ir visiško ekonomikos sugriuvimo porevoliuciniais metais. Tikrai, tokiomis aplin­ kybėmis sunku įsivaizduoti ką nors svetimesnio Stalino mąstysenai. Žinoma, aiškiausias ženklas, rodantis, kad Tarybų Sąjungos nebegalima va­ dinti totalitarine valstybe tikslia šio žodžio prasme, yra stulbinančiai greitas ir vaisingas menų atsigavimas per pastarąjį dešimtmetį.

Nors pastangos reabili­ tuoti Staliną ir nutildyti vis garsesnius žodžio ir minties laisvės reikalavimus, keliamus studentų, rašytojų ir menininkų, vis atsinaujina, bet nė viena tokia pastanga nebuvo labai sėkminga ir vargu ar bus sėkminga, jei vėl nebus sugrįžta prie radikalaus teroro ir policijos valdžios. Be abejonės, Tarybų Sąjungos žmo­ nės neturi jokios politinės laisvės, ne tik laisvės kurti asociacijas, bet ir minties, nuomonių bei viešo reiškimosi laisvės.

Susidaro įspūdis, kad niekas nepasikeitė, tuo tarpu iš tikrųjų pasikeitė viskas. Kai numirė Stalinas, rašytojų ir menininkų stalčiai buvo tušti; šiandien egzistuoja ištisa literatūra, cirkuliuojanti rankraščių pavidalu, o dailininkų studijose išbandomi visi moderniosios tapybos variantai, apie kuriuos sužinoma, nors jie neeksponuojami parodose.

Taip sakydama, ne­ siekiu minimizuoti skirtumo tarp tironiško menų cenzūravimo ir laisvės, o tik noriu pabrėžti tą faktą, kad skirtumas tarp pogrindinės literatūros ir literatūros nebuvimo lygus skirtumui tarp vieneto ir nulio. Negana to, pats faktas, kad intelektualinės opozicijos dalyviai gali stoti prieš teismą nors ir ne atvirąkad jie gali būti išklausyti teismo salėje ir tikėtis para­ mos iš platesnės aplinkos žmonių, kad jie nieko neprisipažįsta, o pareiškia esą nekalti, parodo, kad mes jau nebesusiduriame su totaliniu viešpatavimu.

Tai, kas atsitiko Siniavskiui ir Danieliui, dviem rašytojams, kurie metų vasario mėnesį buvo teisiami už savo knygų, kurių jie negalėjo išleisti Tarybų Sąjungoje, paskelbimą užsienyje ir buvo nuteisti atitinkamai septyneriems ir penkeriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo, žinoma, yra begėdiška pagal visus teisingumo matus konstitucijos valdomoje šalyje; tačiau tai, ką jie galėjo pareikšti, buvo išgirsta visame pasaulyje ir nepanašu, kad bus užmiršta.

Jie padarė alexis dėl gh prarasti svorį užmaršties prarajoje, kuriai totalitariniai valdovai pasmerkia savo oponentus. Mažiau ži­ noma, bet, galimas daiktas, dar įtikinamesnė aplinkybė yra ta, kad ambicingiau­ sias paties Chruščiovo bandymas sustabdyti detotalitarizavimo pietų traukimas 3 savaites sulieknėjo visiškai sužlugo.

Kitaip tariant, Tarybų Sąjungos žmonės pabudo iš totalitarinio valdymo košmaro ir perėjo prie 27Žr. Trečios dalies pratarmė 33 įvairiausių vienpartinės diktatūros sunkumų, pavojų ir neteisybių. Šioje knygoje nagrinėjamas totalitarizmas, jo ištakos ir jo elementai, o pada­ riniai Vokietijoje ar Rusijoje apžvelgiami tik tiek, kiek jie gali nušviesti tai, kas atsitiko anksčiau.

Todėl mūsų tyrinėjimo požiūriu svarbus yra ne tiek laikotar­ pis po Stalino mirties, kiek jo valdymo pokario tarpsnis. Šie aštuoneri metai, nuo ikineprideda kokių nors naujų elementų ir nepaneigia to, kas buvo akivaizdu nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio, o patvirtina ir pagilina anks­ čiau pasireiškusias tendencijas.

Įvykiai po pergalės, priemonės, kurių buvo im­ tasi, kad po laikino atsipalaidavimo karo metu totalitarinis valdymas vėl būtų įtvirtintas Tarybų Sąjungoje, taip pat ir priemonės, kuriomis totalitarinis valdy­ mas buvo įvestas satelitinėse šalyse, - visa tai atitiko mums jau žinomas žaidimo taisykles.

Satelitų subolševikinimas prasidėjo nuo liaudies fronto taktikos ir dro­ vios parlamentinės sistemos, greitai perėjo prie vienpartinių diktatūrų įkūrimo, kai buvo likviduoti anksčiau toleruotų partijų vadai ir nariai, paskui pasiekė paskutinę stadiją, kai vietiniai komunistų vadai, kuriais Maskva pagrįstai ar nepa­ grįstai nepasitikėjo, buvo negailestingai apšmeižti, pažeminti parodomuosiuose procesuose, kankinami ir nužudyti vadovaujant labiausiai korumpuotiems ir niekšiškiausiems jų partijų nariams, būtent tiems, kurie pirmiausia buvo ne komunistai, o Maskvos agentai.

Viskas vyko taip, tarsi Maskva labai skubėda­ ma būtų kartojusi visas Spalio revoliucijos pakopas iki pat totalitarinės dikta­ tūros atsiradimo. Todėl patys veiksmai, nors ir nenusakomai siaubingi, savai­ me niekuo neįdomūs ir daugiau ar mažiau visur vienodi: kas atsitiko vienoje satelitinėje šalyje, beveik tuo pačiu metu atsitiko ir kitose šalyse nuo Baltijos iki Adrijos jūros.

Įvykiai skyrėsi tose srityse, kurios nebuvo įtrauktos į satelitų sistemą. Kita vertus, Rytų Vokietija tik dabar, pastačius Berlyno sieną, buvo palaipsniui įtraukiama į sa­ telitų sistemą, o anksčiau buvo traktuojama veikiau kaip okupuota teritorija su marionetine vyriausybe.

Pirmą kartą po didžiojo valymo Stalinas nužudė daug aukštų ir aukš­ čiausių pareigūnų, ir mums tikrai žinoma, kad šie veiksmai buvo suplanuoti kaip kito valymo visos šalies mastu pradžia. Negana to, pats absurdiškų kaltinimų gydytojams turinys - kad jie žudys žmones, užimančius vadovaujamas pareigas, visoje šalyje - turėjo labai išgąsdinti tuos, kuriems buvo žinomas Stalino metodas - apkaltinti tariamą priešą padarius nusikaltimą, kurį jis rengėsi padaryti pats.

Geriausiai žinomas pavyzdys, aišku, yra jo kaltinimas, mestas Tuchačevskiui, esą šis derėjosi su Vokietija kaip tik tuo metu, kai Stali­ nas pats galvojo apie sandėrį su naciais. Akivaizdu, kad metais Stalino aplinkos žmonės buvo daug išmintingesni nei ketvirtajame dešimtmetyje ir su­ prato, ką jo žodžiai reiškia iš tikrųjų, todėl pats kaltinimiįformulavimas turėjo sukelti paniką tarp visų aukščiausių režimo pareigūnų.

Si panika vis dar gali patikimiausiai paaiškinti Stalino mirtį, paslaptingas ją lydėjusias aplinkybes ir tą faktą, kad aukščiausieji partijos ešelonai, paprastai draskomi nesutarimų ir intrigų, pirmaisiais įpėdinystės krizės mėnesiais greitai sutelkė savo gretas.

Pats dramatiškiausias šio paskutinio didžiojo valymo, kurį Stalinas suplana­ vo paskutiniais savo gyvenimo metais, elementas buvo svarbus ideologijos pasi­ keitimas: pradedama kalbėti apie pasaulinį žydų sąmokslą. Per keletą metų bu­ vo rūpestingai padėtas šio pasikeitimo pagrindas - įvyko keli teismo procesai satelitinėse šalyse - Rajko procesas Vengrijoje, Anos Pauker byla Rumunijoje ir metais Slanskio procesas Čekoslovakijoje.

user - Intrologger v

Dabar tapo visiškai aišku, kokį didžiulį įspūdį šis svarbiausias nacių ideologijos bruožas turėjo būti padaręs Stalinui - pirmieji požymiai išryškėjo dar Hitlerio ir Stalino pakto metu. Žinoma, iš dalies tai buvo susiję su akivaiz­ džiu propagandiniu tokių teiginių efektyvumu Rusijoje ir apskritai visose sateli­ tinėse šalyse, kur buvo plačiai paplitusios antižydiškos nuotaikos, o antižydiška propaganda visada buvo labai populiari, bet iš dalies tai buvo susiję su tuo, kad 3 1Armstrong, op.

Trečios dalies pratarmė 35 toks tariamo pasaulinio sąmokslo vaizdinys ideologiškai geriau negu Volstryto Wall Streetkapitalizmo ir imperializmo mitai pagrindė totalitarines preten­ zijas valdyti visą pasaulį. Atvirai, begėdiškai pripažindamas tai, ką visas pasaulis laikė pačiu svarbiausiu nacizmo bruožu, Stalinas tarsi pasakė paskutinį kompli­ mentą savo kolegai ir varžovui totalinio viešpatavimo srityje, kolegai, su kuriuo, dideliam savo nusivylimui, jis nesugebėjo sudaryti ilgalaikės sutarties.

Stalinas, kaip padarė alexis dėl gh prarasti svorį Hitleris, mirė savo siaubingo neužbaigto užmojo įkarštyje. O kai tai atsitiko, istorija, apie kurią turi papasakoti ši knyga, ir įvykiai, kuriuos joje bandoma suprasti, bent jau laikinai pasibaigė. Galimas daiktas, jis bus pavadintas šlamšto amžiumi. Tai, ką naciai patys laikė svarbiausiu savo atradimu - žydų tautos vaidmuo pasaulinėje politikoje, - ir tai, ką jie laikė svarbiausiu savo uždaviniu - žydų persekiojimas visame pasaulyje, - viešosios nuomonės buvo traktuojama kaip dingstis patraukti mases arba kaip įdomi demagogijos priemonė.

Nesugebėjimas rimtai priimti tai, ką kalbėjo patys naciai, visai supranta­ mas. Vargu ar šiuolaikinėje istorijoje esama aspekto, kuris erzintų ir mistifi­ kuotų labiau negu tas faktas, kad iš visų neišspręstų mūsų šimtmečio politinių klausimų kaip tik šiai iš pirmo žvilgsnio nežymiai ir nesvarbiai žydų problemai buvo lemta nusipelnyti abejotiną šlovę būti visos tos pragaro mašinos varikliu.

Šitokie neatitikimai tarp priežasties ir padarinio meta iššūkį mūsų sveikam protui, jau nekalbant apie istorikui būdingą pusiausvyros ir harmonijos jaus­ mą.

Palyginti su pačiais įvykiais, visi antisemitizmo aiškinimai atrodo taip, tar­ si jie būtų buvę sumanyti paskubom ir azartiškai, kad būtų galima nuslėpti kažkokį dalyką, keliantį didžiulę grėsmę mūsų saiko jausmui ir protingumo vilčiai.

Pagal vieną iš tokių skubotų aiškinimų antisemitizmas yra tas pat kas ir ka­ ringasis nacionalizmas bei ksenofobiniai jo protrūkiai. Nelaimei, faktas yra tas, kad modernusis antisemitizmas stiprėjo proporcingai tradicinio nacionalizmo silpnėjimui ir savo zenitą pasiekė kaip tik tą akimirką, kai Europos nacionalinių valstybių sistema ir su ja susijusi trapi jėgų pusiausvyra sužlugo. Jau buvo pažymėta, kad naciai nebuvo paprasčiausi nacionalistai. Jų na­ cionalistinė propaganda buvo skirta bendrakeleiviams, o ne įsitikinusiems jų bendražygiams; priešingai, pastariesiems niekada nebuvo leidžiama išleisti iš akių nuosekliai antnacionalinio politikos supratimo.

Ir ne tik naciai, bet ir penkiasdešimt metų antisemitizmo istorijos liudija prieš antisemitizmo tapatinimą su nacionalizmu. Pirmosios antisemitinės par­ tijos, susikūrusios paskutiniais XIX a. Iš pat pradžių jos rengda­ vo tarptautinius suvažiavimus ir rūpinosi tarptautinės ar bent jau europinės veik­ los derinimu.

Tam tikras bendras tendencijas, pavyzdžiui, tuo pačiu metu vykstantį nacio­ nalinės valstybės žlugimą ir antisemitizmo augimą, vargu ar galima patenkina­ mai paaiškinti viena prielaida ar viena priežastimi.

Tačiau esama kelių naudingų bendrų taisyklių. Kol aristokratija turėjo didelę teisinę valdžią, ji buvo ne tik tole­ ruojama, bet ir gerbiama. Kai kilmingieji prarado savo privilegijas, be kitų, ir privilegiją išnaudoti ir engti, liaudis pajuto, kad jie yra parazitai, nebeatliekantys jokios realios funkcijos šalies valdyme.

Kitaip tariant, nei priespauda, nei išnaudojimas pats savaime niekada nėra svarbiausias pasipiktinimo šaltinis; tur­ tas, nesusijęs su akivaizdžia funkcija, daug nepakenčiamesnis, nes niekas nebe­ supranta, kodėl jį reikia pakęsti.

Antisemitizmas pasiekė savo zenitą, kai žydai irgi prarado savo visuomeni­ nes funkcijas ir įtaką, ir jiems nebeliko nieko kito, išskyrus jų turtą. Kai Hitleris atėjo į valdžią, Vokietijos bankai jau buvo beveikjudenrein o kaip tik šioje sri­ tyje žydai užėmė svarbiausią padėtį daugiau negu šimtą metųo Vokietijos žydija kaip visuma po ilgo nuolatinio augimo ir socialinės padėties, ir skaitiniu požiūriu pradėjo smukti taip greitai, kad statistikai pranašavo visišką jos nuny­ kimą per keletą dešimtmečių.

Teisybė, statistika nebūtinai atspindi realius isto­ rinius procesus; tačiau įsidėmėtina, kad nacių pradėtas žydų persekiojimas ir naikinimas galėjo atrodyti kaip beprasmiškas greitinimas to proceso, kuris vei­ kiausiai turėjo įvykti bet kuriuo atveju. Tą pat galima pasakyti beveik apie visas Vakarų Europos šalis. Dreyfuso byla atsirado ne Antrosios imperijos epochoje, kai Prancūzijos žydija buvo pasiekusi savo klestėjimo ir įtakos viršūnę, o Trečiosios respublikos epochoje, kai žydai beveik dingo iš svarbių visuomeninio gyvenimo taškų nors liko politinėje sce­ noje.

Austrijoje antisemitizmas įsisiautėjo ne valdant Metternichui ir Pranciš­ kui Juozapui, o pokario Austrijos respublikoje, kai buvo visiškai akivaizdu, kad veikiausiai jokia kita visuomenės grupė tokiu mastu neprarado įtakos ir presti­ žo žlugus Habsburgų monarchijai. Bejėgių ar jėgą prarandančių grupių persekiojimas galbūt ir nėra labai malo­ nus reginys, bet jis kyla ne tik iš žmogaus niekšiškumo.

Tai, kas verčia žmones paklusti realiai valdžiai ar ją pakęsti ir, kita vertus, neapkęsti žmonių, kurie, turėdami turtą, nebeturi valdžios, yra racionalus instinktyvus supratimas, kad valdžia turi tam tikrą funkciją ir apskritai kažkuo naudinga visiems. Net išnau­ dojimas ir priespauda svorio netekimas adios apžvalga dar palaiko visuomenės gyvybę ir tam tikrą tvarką.

Tik turtas be valdžios arba nusišalinimas, nebeturintis politinės prasmės, jaučiami kaip parazitiniai, kūnas lieknas vaistažolių halalas, atstumiantys reiškiniai, nes tokia padėtis nutrau­ Antisemitizmas kaip iššūkis sveikam padarė alexis dėl gh prarasti svorį 41 kia visus saitus, siejančius žmones.

Turtas, kuris nebeišnaudoja, nebeturi net ryšio tarp išnaudotojo ir išnaudojamojo; nusišalinimas, pagrindinė jėga ir svorio kritimas politinės prasmės, nebesuponuoja netgi minimalaus engėjo dėmesio engiamajam.

Tačiau visuotinis Vakarų ir Vidurio Europos žydijos nuosmukis yra tik at­ mosfera, kurioje išsiskleidė vėlesni įvykiai. Pats nuosmukis negali patenkinamai paaiškinti šių įvykių, kaip vien faktas, kad aristokratija prarado valdžią, negali paaiškinti Prancūzijos revoliucijos.

Žinoti tokias bendras taisykles svarbu tik tam, kad nepasiduotume tiems sveiko proto patarimams, kurie mus skatina ti­ kėti, kad įnirtinga neapykanta ar netikėtas sukilimas būtinai kyla iš didelės val­ džios arba didelių piktnaudžiavimų ir kad todėl organizuota neapykanta žydams yra tik reakcija į jų reikšmingumą ir jėgą.

Kur kas svarbesnė - nes patrauklesnė daug aukštesnio rango žmonėms - yra kita sveiko proto daroma klaida: manoma, kad žydus, anuo metu visiškai bejėgę grupę, įpainiotą į visuotinius ir neišsprendžiamus konfliktus, buvo galima ap­ kaltinti dėl šių konfliktų ir galiausiai parodyti, kad būtent jie buvo slaptieji bet kokio blogio autoriai. Geriausia tokio aiškinimo iliustracija - ir geriausias jo paneigimas, padarė alexis dėl gh prarasti svorį daugelio liberalų širdžiai - yra anekdotas, kuris buvo pa­ sakojamas po Pirmojo pasaulinio karo.

Antisemitas tvirtina, kad žydai sukėlė karą. Teorijoje, pagal kurią žydai visada yra atpirkimo ožiai, glūdi mintis, kad atpirkimo ožiu galėjo būti ir bet kas kitas. Ši teorija suponuoja visišką aukos nekaltumą, o toks nekaltumas netiesiogiai įteigia mintį, kad auka ne tik nepa­ darė nieko blogo, bet ir apskritai nepadarė nieko tokio, kas galėtų kaip nors sietis su atitinkama problema.

Teisybė, kad atpirkimo ožio teorija savo grynu kaprizingu pavidalu niekada nepasirodo spaudoje. Tačiau kai tik jos šalinin­ kai uoliai stengiasi paaiškinti, kodėl koks nors atpirkimo ožys taip puikiai tiko savo vaidmeniui, jie parodo, kad tos teorijos atsižadėjo ir ėmėsi paprasčiausio istorinio tyrinėjimo, o tokiu atveju niekada neatrandama nieko, išskyrus tai, kad istoriją kuria daug grupių ir kad dėl kokių nors priežasčių viena grupė buvo išskirta iš kitų.

Vadinamasis atpirkimo ožys neišvengiamai nustoja būti nekalta auka, kurią pasaulis kaltina dėl visų savo nuodėmių ir kurią pasmerk­ damas jis tikisi išvengti bausmės; jis tampa viena žmonių grupe tarp kitų gru­ pių ir kiekviena iš jų dalyvauja šio pasaulio reikaluose.

Ir tokia grupė nepra­ randa savosios atsakomybės dalies paprasčiausiai tik todėl, kad ji tapo pasau­ lio neteisingumo ir žiaurumo auka. Iki pat mūsų dienų vidinis atpirkimo ožio teorijos prieštaringumas visai pa­ grįstai leido ją atmesti kaip vieną iš daugelio teorijų, kurių motyvas yra eskapiz­ mas. Tačiau teroro kaip pagrindinės valdymo priemonės atsiradimas lėmė tai, kad ši teorija tapo įtikinamesnė nei kada nors anksčiau.

Pamatinis skirtumas tarp moderniųjų diktatūrų ir visų kito tipo tironijų, eg­ zistavusių praeityje, yra tas, kad teroras naudojamas ne kaip būdas sunaikinti ar įbauginti priešininkus, o kaip priemonė valdyti mases žmonių, kurie yra visiškai paklusnūs. Teroras mūsų dienomis naudojamas be kokios nors ankstesnės pro­ vokuojančios dingsties, o jo aukos, net persekiotojo požiūriu, yra nekaltos. Taip buvo nacistinėje Vokietijoje, kai kraštutinis teroras buvo nukreiptas prieš žy­ dus, t.

Tarybų Rusijoje padėtis painesnė, bet faktai, deja, net pernelyg akivaizdūs. Kita vertus, bolševikinė sis­ 42 Antisemitizmas tema, priešingai negu naciai, teoriškai niekada nepripažino, kad gali vykdyti terorą prieš nekaltus žmones, ir nors turint galvoje jos praktiką tai gali atrodyti kaip veidmainiškumas, vis dėlto tas skirtumas yra labai svarbus.

Dabar mūsų nedomina galutinis teroristinio valdymo pa­ darinys - būtent, kad niekas, net budeliai, niekada negali būti ramūs ir nebijoti; mums svarbu tik tai, kad aukos pasirenkamos savavališkai, o todėl yra aišku, kad jos objektyviai nekaltos, kad jos pasirenkamos nepriklausomai nuo to, ką galėjo ar ko negalėjo padaryti.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip pavėluotas senos atpirkimo ožio te­ orijos patvirtinimas, ir teisybė, kad moderniojo teroro aukai tikrai būdingi visi atpirkimo ožio bruožai: ji yra objektyviai ir absoliučiai nekalta, nes niekas, ką auka padarė ar ko nepadarė, nieko nereiškia ir niekaip nesisieja su jos likimu.

Todėl kyla pagunda sugrįžti prie tokio aiškinimo, kuris savaimingai nuima nuo aukos bet kokią atsakomybę.

Simono vynmedžių variantų apžvalgos

Atrodo, kad toks požiūris visai atitinka tikro­ vę, kur mūsų niekas taip nestulbina, kaip visiškas nekaltumas individo, pakliu­ vusio į siaubo mašiną, ir visiškas jo nesugebėjimas pakeisti savo likimą. Tačiau tik paskutinėje savo raidos stadijoje teroras tampa gryna valdymo forma.

Kad būtų sukurtas totalitarinis režimas, teroras turi egzistuoti kaip tam tikros ideo­ logijos įgyvendinimo priemonė. O tai ideologijai turi pritarti daugelis, ir net dauguma, ir tik tada teroras gali būti stabilizuotas.

Istorikui svarbiausia tai, kad prieš tapdami svarbiausiomis moderniojo teroro aukomis žydai jau buvo pate­ kę į nacių ideologijos centrą. Na, o ideologija, turinti įtikinti ir mobilizuoti žmo­ nes, savo aukų negali pasirinkti savavališkai. Tik­ rai, istorikui nedera išradinėti tokių aiškinimų, kurie nepaiso svarbiausio politi­ nio ir istorinio fakto: kad klastote tikima.

Šis faktas yra svarbesnis negu ta isto­ riniais terminais, antrinė aplinkybė, kad tai yra klastotė. Todėl aiškinimas, paremtas atpirkimo ožio teorija, ir toliau yra vienas iš es­ minių bandymų išvengti antisemitizmo problemos rimtumo ir nepaisyti to svar­ baus fakto, kad žydai buvo įstumti į įvykių epicentrą.

Protrūkių nereikia kaip nors aiškinti, nes jie tėra natūralūs amžinos problemos padariniai. Kad ši teorija buvo pripažinta profesionalių an­ tisemitų, visiškai natūralu: visiems baisumams ji duoda patį geriausią alibi, kokį tik galima įsivaizduoti. Jei teisybė, kad žmonija padarė alexis dėl gh prarasti svorį žudyti žydus daugiau nei du tūkstančius metų, tada žydų žudymas yra normalus ir net humaniškas užsiėmimas, ir neapykanta žydams yra pateisinama net ir nejaučiant poreikio argumentuoti.

Labiausiai stulbinantis tokio aiškinimo aspektas - amžino antisemitizmo prie­ laida - yra tas, kad šią prielaidą priėmė daugelis nešališkų istorikų ir net dar daugiau pačių žydų.

Kaip tik toks keistas sutapimas šią teoriją daro tokią pavo­ jingą ir klaidinančią. Abiem atvejais ji grindžiama ta pačia eskapizmo prielaida: antisemitai, suprantama, trokšta pabėgti nuo atsakomybės už savo darbus, o žydai, kurie puolami ir ginasi - tai suprantama dar labiau, - jokiomis aplinkybė­ Antisemitizmas kaip iššūkis sveikam protui 43 mis nenori nieko girdėti apie kokią nors savo atsakomybę.

Tačiau šios doktrinos šalininkų - tiek žydų, tiek krikščionių - oficialiosios apologetikos eskapistinės tendencijos pagrįstos daug svarbesniais ir ne tokiais racionaliais motyvais. Moderniojo antisemitizmo gimimą ir augimą lydėjo ir su juo buvo susijusi žydų asimiliacija, senųjų religinių ir dvasinių judaizmo vertybių supasaulėjimas ir nunykimas.

Iš tikrųjų atsitiko štai kas: didelėms žydų tautos masėms tuo pa­ čiu metu grėsė fizinis išnaikinimas iš išorės ir žlugimas iš vidaus. Tokiomis ap­ linkybėmis žydai, kuriems rūpėjo jų tautos išlikimas, per keistą, desperatišką nesusipratimą griebėsi paguodžiančios idėjos, kad antisemitizmas, nepaisant vis­ ko, gali būti kuo puikiausia priemonė sutelkti tautai, o tai reiškia, kad amžino antisemitizmo prielaida net galėtų tapti amžina žydų išlikimo garantija.

Šį prie­ tarą, amžinybės idėjos, glūdinčios tikėjime išrinktumu ir mesianistinėje viltyje, supasaulietintą karikatūrą, sustiprino tas faktas, kad daugelį amžių žydai patyrė krikščioniškojo stiliaus priešiškumą, kuris tikrai buvo galingas dvasinio ir politi­ nio išlikimo skatulys. Modernų antikrikščionišką antisemitizmą žydai klaidin­ gai sutapatino su senąja, religine neapykanta žydams. Šį naivumą lėmė ir tai, kad asimiliuodamiesi jie liko nepalytėti krikščionybės nei religiniu, nei kultūri­ niu požiūriu.

Savo pačių praeities nežinojimas ar nesupratimas iš dalies galėjo lemti tai, kad jie fatališkai sumenkino jų laukiančius realius ir pre­ cedento neturinčius pavojus. Bet reikia turėti galvoje ir tai, kad politinių suge­ bėjimų ir politinio mąstymo stoką lėmė pati žydų istorija - istorija tautos be vyriausybės, be tėvynės ir be kalbos. Žydų istorija yra išskirtinis reginys, kai tauta - šiuo požiūriu unikali, - kuri savo istoriją pradėjo nuo visiškai apibrėžtos istorijos koncepcijos ir beveik sąmoningo apsisprendimo šioje žemėje įgyven­ dinti gerai nubrėžtą planą, vėliau, neatsisakydama šios koncepcijos, vengė bet kokios politinės veiklos du tūkstančius metų.

koks geras svorio metimo papildas

Rezultatas buvo tas, kad žydų tau­ tos politinė istorija tapo priklausoma nuo nenumatomų, atsitiktinių veiksnių net labiau negu kitų tautų istorija, ir žydai imdavosi tai vieno, tai kito vaidmens, bet neprisiėmė atsakomybės nė už vieną vaidmenį. Galutinės katastrofos akivaizdoje, kai žydai atsidūrė prie pat visiško išnaiki­ nimo ribos, teiginys apie amžiną antisemitizmą tapo pavojingesnis nei kada nors anksčiau. Šiandien jis nuimtų nuo žydų nekentėjų atsakomybę už nusikaltimus, didesnius, negu kada nors buvo įmanoma įsivaizduoti.

Antisemitizmas, nė iš tolo nebūdamas paslaptinga žydų tautos išlikimo garantija, aiškiai atsiskleidė kaip jos sunaikinimo grėsmė. Tačiau toks antisemitizmo aiškinimas - kaip ir atpirkimo ožio teorija, ir dėl panašių priežasčių - išliko, nors jį paneigė pati tikrovė. Šitaip aiškinant, galiausiai pabrėžiamas - remiantis kitokiais argumen­ tais, bet su tokiu pačiu užsispyrimu, - tas visiškas ir žmogui nebūdingas nekaltu­ mas, toks stulbinančiai būdingas moderniojo teroro aukoms, o todėl toks aiškinimas, atrodo, yra patvirtintas faktų.

Jis net pranašesnis už atpirkimo ožio teoriją, nes duoda atsakymą į keblų klausimą: kodėl iš visų tautų tik žydai? Labai įdomu, kad šios dvi doktrinos, vienintelės, kurios bando bent jau aiš­ kinti politinę antisemitinio sąjūdžio reikšmę, neigia bet kokią tik žydams būdin­ gą atsakomybę ir atsisako aptarti problemas vartojant specifiškai istorinius ter­ minus.

Šitaip aklai neigdamos žmogaus elgesio reikšmę, jos baisingai panašios į tas modernias veiklos ir valdymo formas, kurios savavališko teroro priemonė­ 44 Antisemitizmas mis sunaikina pačią žmogaus veiklos galimybę. Juk naikinimo stovyklose žydai buvo žudomi tarsi atitinkamai tam neapykantos žydams aiškinimui, kurį patei­ kia šios doktrinos: žydai buvo žudomi nepaisant to, ką jie padarė ar ko jie nepa­ darė, nepaisant ydos ar dorybės.

Istorikui jie įdo­ mūs tik tiek, kiek patys yra jo tyrinėjamos istorijos dalis, ir įdomūs dėl to, kad aptinkami jo tiesos ieškojimo kelyje. Jei istorikas yra jų amžininkas, jis gali pasiduoti jų įtikinamumo jėgai lygiai taip pat, kaip bet kas kitas. Atsargumas turint reikalą su visuotinai pripažintais įsitikinimais, pretenduojančiais paaiš­ kinti ištisas istorines tendencijas, ypač svarbus moderniosios epochos istori­ kui, nes praeitas šimtmetis sukūrė daugybę ideologijų, kurios pretendavo įminti istorijos mįslę, tačiau iš tikrųjų buvo niekas kita tik desperatiškos pastangos išvengti atsakomybės.

Labiausiai stulbinantis skirtumas tarp senovės ir moder­ niųjų sofistų yra tas, kad senovės sofistai tenkindavosi laikina argumentavimo pergale, pasiekiama tiesos sąskaita, tuo tarpu modernieji sofistai siekia ilgesnės pergalės, pasiekiamos tikrovės sąskaita. Kitaip tariant, vieni griovė žmogaus mąstymo orumą, o kiti griauna žmogaus veiksmo orumą. Senovės manipuliuotojai natūralios liekninančios arbatos lipo express apžvalgos rūpėjo filosofui, o modernieji manipuliuotojai faktais riogso istori­ ko kelyje.

Juk jei faktai nebelaikomi neatskiriama praeities ir dabarties pasau­ lio dalimi ir jais piktnaudžiaujama, siekiant įrodyti vieną ar kitą nuomonę, su­ naikinama pati istorija, o jos suprantamumui - pagrįstam tuo faktu, kad istoriją kuria žmonės, o todėl žmonės gali ją suprasti - iškyla pavojus.

Žinoma, esama nedaug gairių, rodančių kelią per nebylių faktų labirintą, jei nepaisoma nuomonių, o tradicija nebepriimamą kaip tai, kas neginčytina. Ta­ čiau šitokie istoriografijos keblumai yra visai nesvarbūs, jei turime galvoje mil­ žiniškus mūsų epochos perversmus ir jų poveikį Vakarų žmonijos istorinėms struktūroms. Tiesioginis šių perversmų padarinys buvo tas, kad jie atvėrė visus tuos mūsų istorijos komponentus, kurie iki šiol buvo paslėpti nuo mūsų žvilgs­ nio.

Tai nereiškia, kad visa, kas sugriuvo šios krizės galimas daiktas, pačios didžiausios Vakarų istorijos krizės po Romos imperijos žlugimo metu, buvo tik fasadas, nors daugelis dalykų, kuriuos dar prieš kelis dešimtmečius mes laikė­ me nesugriaunamomis esmėmis, pasirodė esą tik fasadas.

Modernusis antisemitizmas turi būti nagri­ Antisemitizmas kaip iššūkis sveikam protui 45 nėjamas bendresniame nacionalinės valstybės vystymosi kontekste, o kartu jo ištakų reikia ieškoti tam tikruose žydų istorijos aspektuose ir specifinėse žydų funkcijose per paskutinius šimtmečius. Jei paskutiniame suirimo tarpsnyje anti­ semitiniai lozungai pasirodė kaip pačios veiksmingiausios priemonės įkvėpti ir organizuoti dideles žmonių mases imperialistinei ekspansijai ir senųjų valdymo formų griovimui, tada ankstesnėje žydų ir valstybės santykių istorijoje turi glū­ dėti elementai, lėmę didėjantį priešiškumą tarp tam tikrų visuomenės grupių ir žydų.

Šiuos procesus aptarsime kitame skyriuje. Toliau, jeigu nuolatinis šiuolaikinės minios - 1, padarė alexis dėl gh prarasti svorį. Žydų ir visuomenės santykius nagrinėsime trečiame skyriuje. Ketvirtame skyriuje nagrinėjama Dreyfuso byla, savotiška mūsų laikotarpio generalinė repeticija.

Kadangi ši istorija duoda ypatingą galimybę trumpoje is­ torinėje akimirkoje įžvelgti dažniausiai paslėptas antisemitizmo kaip galingos politinės priemonės XIX a.

Žinoma, tolesniuose trijuose skyriuose nagrinėjami vien parengiamieji ele­ mentai, kurie galėjo būti visiškai realizuoti tik kai nacionalinės valstybės žlugi­ mas ir imperializmo raida išėjo į politinio gyvenimo avansceną. Už to abstraktaus ir apčiuopiamo nenuo­ seklumo, kad žydai gavo pilietybę iš vyriausybių, kurios per keletą šimtmečių nacionalumą padarė pilietybės sąlyga, o gyventojų vienalytiškumą traktavo kaip išskirtinį politinio junginio bruožą, glūdėjo gilesni, senesni ir lemtingesni prieš­ taravimai.

Iš dviprasmiško nacionalinės valstybės požiūrio į savo gyventojus žydus atsira­ do ir su tokiu požiūriu buvo susijęs metų Prancūzijos dekretas, po kurio lėtai ir su pertrūkiais buvo leidžiami tolesni išlaisvinimo dekretai.

Žydų teisių apribojimai ir privilegi­ jos turėjo būti panaikintos kartu su visomis kitomis ypatingomis teisėmis ir laisvė­ mis. Tačiau šis lygybės stiprėjimas labai priklausė nuo nepriklausomos valstybės mašinos stiprėjimo; ši valstybės mašina, arba kaip apsišvietęs despotizmas, arba kaip konstitucinė vyriausybė iškilusi virš visų klasių ir partijų, išdidžiai atsiskyrusi, galėjo funkcionuoti, valdyti ir atstovauti nacijos kaip visumos interesams.

Todėl nuo XVII padarė alexis dėl gh prarasti svorį. Ir buvo visiškai natūralu, kad žydai, turintys ilgaamžį pinigų skolintojų patyrimą ir ryšius su Europos kilmingaisiais - kurie dažnai juos globodavo ir kurių finansinius reikalus jie dažnai tvarkydavo - buvo pakviesti į pagalbą. Akivaizdu, kad naujo valstybinio verslo labui buvo pravartu suteikti žydams tam tikrų privilegijų ir juos traktuoti kaip atskirą grupę. Kai Pjurfojus grįžo, jį pasikvietė kapitonas Lokė.

Pjurfojus pa­ galvojo, kad Lokė ir pats ne itin gerai atrodo. Jūs būsite paaukštintas. Kai kam kelia nerimą, kad jūs ne visai džentelme­ nas, bet ką jau čia, elgetos juk nesirenka. Aišku, jums tai netaikoma. Jūs puikus karys. Vyrai jus gerbia. Pjurfojus, kuris buvo matęs drąsesnių ir karingesnių vyrų, pa­ vyzdžiui, kad ir Einsvortas, taip ir pasakė ta tartimi, kurios labai ne­ mėgo jo motina, bet kitaip kalbėti bendraudamas su klasės, iš kurios tos tarties išmoko, atstovais jis negalėjo, nes kaip tik dėl tos tarties ir buvo paaukštintas.

Viena iš jų —iš jūsų pažįstamo. Ir vėl tyla, tik šiek tiek kitokia. Tai tik sutapimas, Pjurfojau. Negaliu naudoti pulko interesų Pulkas nusprendė jus paaukštinti, o finansinės aplinkybės tai leidžia. Jums nėra iš ko rinktis. Ar tai tikrai buvo kyšis?

Susipažink su "All of Gray" anatomijos sezono 2 epizodais

Kažkodėl jis nemanė, kad Lokė meluotų apie sutapimą. Man labiau patiktų, jei nereikėtų įsa­ kinėti. Klausykite, galbūt jūsų globėjas pamanė, kad nepriimsite pa­ 63 ramos, jeigu ji bus skirta tiesiai jums. Bet mintis jus paaukštinti kilo kaip tik pulkui, kaip ir turėtų būti, todėl manydamas kitaip abejojate pulko garbe.

Negi tikrai abejojate pulko garbe, Pjurfojau? Pjurfojus visai nenorėjo abejoti pulko garbe. Todėl liaukitės vertęs mane prieš jus tei­ sintis, Pjurfojau.

Kaip man pavyko numesti 45 kilogramus per 6 mėnesius?

Priimkite šią likimo malonę ir niekuo nesistebėki­ te, —kalbėjo Lokė. Jeigu tai pagaliau buvo pastebėta aukščiausiuose ešelonuose, tai tik į gera. Armijai reikia tokių kaip jūs. Esu girdėjęs apie Šopeną, žinau įmantrių žodžių, todėl tinku va­ dovauti —pagalvojo jis. Lokė ilgais pirštais pabarbeno į arbatos dėžę ir tiesiai pažvelgė į Pjurfojų.

Ką giydabar privalai mane paaukštinti nes eiliniams tokių maiš­ tingų minčių sakyti negali — pagalvojo Pjurfojus. Nesirūpinti savo amunicija, gerai maitintis ir siųsti kitus vyrus į tikrą mirtį. Nori kartu? Burgesas pakėlė akis. Neužmiršk mūsų. Mes tavęs neužmiršim. Nei šiame, nei kuriame kitame kare dar nežuvo nė vienas karininkas.

Ir jis kaipmat prisiminė skriejantį kapitono Harperio kūną. Burgesas pajudino pirštus. Kai traukinys, kuriuo jam reikėjo važiuoti, džergždamas ir trūk­ čiodamas pajudėjo iš vietos, Pjurfojus pajuto, kaip širdį suspaudė džiaugsmas, sumišęs su aitriu kaltės jausmu.

Džergždamas ir trūk­ čiodamas traukinys vežėjį tolyn nuo mirties, lavonų, drėgmės, purvo, dejonių, žiurkių, kankinančios gyvuliškos, niekada nesiliaujančios baimės Kelias savaites jam nereikės nieko žudyti ir niekas nemėgins nužudyti jo. Ačiū, sere Alfredai, ačiū, ačiū, ačiū, ačiū, ačiū. Jis meldėsi, kad jį kaip karininką išmokytų nekęsti vokiečių as­ meniškai.

  1. Man tikrai sunku sulieknėti
  2. Jie buvo užsiėmę Verslas.
  3. Emancipacijos dviprasmybės ir žydas - valstybės bankininkas

Railiui buvo sunku patikėti, kad vyrukai anoje niekieno žemės pusėje kuo nors skiriasi nuo vyrukų šioje pusėje, o atmintyje nuolat iškildavo senojo peilių galandytojo ir anarchisto veidai. Juk ne 65 jie nusprendė paleisti tas dujas. Kaizeris Bilas buvo karalienės Vikto­ rijos anūkas.

Frankas Darendorfas. Štai kuojis vardu, tas anarchistas. Už lango karaliavo žaluma. O, Dieve, niekas niekur nedingo. Turėsi ten grįžti ir užmiršti apie žiaurumą. Argali tai suvokti? Ar tam dar liko vietos? Kai pasiekė kariuomenės postovį Amjene, sutriko pamatęs laip­ tus, o patalynė ant lovos atrodė svetima. Jis parašė laišką serui Alfre­ dui —trumpą ir konkretų.

Tada atsigulė ant tos svetimos patalynės, atsargiai, taip ir nenusimovęs batų, ir spoksojo į lubas, stebėdamas aplink keliaujantį lubų karnizą. Pasirodė, kad entuziazmas, su kuriuo Pjurfojui buvo suteiktas jaunesniojo karininko laipsnis, buvo pernelyg skubotas.

Verbuoti naujokus sekėsi ne taip prastai, kaip buvo baimintasi, be to, tikrai netrūko jaunų išsilavinusių vyrų, kuriuos galima įšventinti į jaunes­ niuosius karininkus ir siųsti į Vakarų frontą.

žindymas numeta svorio

O dar kažkas kažkur nusprendė, kad dėl socialinio stabilumo eilinių, pakeltų į karininkus, negalima siųsti atgal pas vyrus, su kuriais jie anksčiau tarnavo. Jaunesnysis leitenantas Pjurfojus sėdėjo ant viengulės lovos kam­ baryje virš užeigos Doveryje.

Jis vyko į Londoną. Ketino aplankyti motiną, tėvą ir seseris. O, Dieve, jo mažosios, mielosios sesutės. Pjur­ fojus norėjo tuoj pat išsiųsti joms atviruką —juokingas šuo su škotiš­ ku kostiumu, monokliu ar dar kuo nors, bet tuomet jie sužinotų, kad jis Anglijoje Man negalima namo Bet man reikia Pamatysiu serą Alfredą ir ponią Brigs.

Kokią akimirką, kol įsijungė atmintis ir liepė atsitokėti, Railis net galvojo apie tai, kad reikėtų aplankyti Terensą.

Turėjo pa­ grindo manyti, kad jie tebėra ten. Galų gale juk virš užeigos Doveryje tebebuvo tas kambarys su vienviete lova. Ir ką, po velniais, jis jiems pasakys? Na, pirmiausia reikės užmiršti visus tuos keiksmažodžius. Railis nulipo žemyn į barą. Išgertuvės buvo vienas iš būdų gel­ bėtis nuo susvetimėjimo, nesugebėjimo visu tuo patikėti. Spoksojo į butelius, alaus statines, kranelius: tamsiai raudonas vynas, tamsus ir šviesus alus, tirštas, beveik nematomas džinas.

Spoksojo į aplink lėbaujančius girtus kareivius, nevalyvas merginas. Prisiminė, kaip jautėsi uždėjęs ranką ant juosmens. Ar šitaip jaustųsi liesdamas bet kurios moters juosmenį?

Ar jo kūnu vėl nubėgtų virpulys, viskas aplink nušvistų, venomis pasklistų šiluma ir lūkestis, kuris po oda nukeliautų iki pat širdies, pilvo, kad net akys užtemtų? Laikas buvo atsikratyti tos nuotaikos.

Tik kaip? Jis grįžo į viršų ir kareivio knygelės pabaigoje, specialiai tam skirtuose puslapiuose, pagaliau surašė savo testamentą. Toje knyge­ lėje buvo viskas —atsiskaitymo knygelė, karinės tarnybos apskaita, nurodymai, kaip išvengti kojų grybelio kojines reikia įtrinti muilu.

Viską paliko savo motinai. Sės į traukinį iš karto, kai tik sugalvos, ką pasakyti. Maistas buvo neįtikimai skanus. Vakarienei valgėjaučio uodegos, virtinių, garuose kepto pudingo. Prie arbatos gavo žuvies su skrudin­ tomis bulvėmis ir šokolado. Nusipirko dėžutę su dvidešimt keturiais kremu įdarytais ar kas nors vartojo victoza svorio metimui batonėliais ir sėdėdamas ant lovos visus juos suvalgė.

Pastebėjo, kad nuo padarė alexis dėl gh prarasti svorį maisto įsitaisė nedidelį pilvuką. Negalėjo pas juos nuvažiuoti ir su jais nesikalbėti. Bet kalbėtis irgi negalėjo. Gulėjo ant nugaros, nusimovęs batus, mąstė apie visus žmones, su kuriais reikėtų pasikalbėti, ir apie tai, ką jiems būtų galima sakyti ir ko ne. Ir tave turi nušauti ne kas kitas, o tavo paties vyrai, tavo draugai, tavo broliai Ir kiekvieną dieną, kiekvieną naktį mane persekioja ta mirtina baimė O dabarjie iš manęs nulipdė sušiktą karininką Tu karys, Rai7į geras karys, padorus vyras.

Staiga jis nežmoniš­ kai užsimanė vėl atsidurti fronte, kur nebuvo nei laiko, nei erdvės mintims apie ką nors kita, kaip tik būti geru kareiviu, padoriu vyru. Ne, karininku. Tai visai kas kita. Man teks atsakomybė. Taipybet jokios realios valdžios. Jie didžiavosi tuo, kad jis tapo karininku. Kaip tik tokių naujienų laukė tie, kurie liko namuose. No­ rėjo Nadinai papasakoti, norėjo, kad ji žinotų kiekvieną prakeiktą da­ lyką, kurį žinojo ar šioje žemėje padarė jis, norėjo, kad ji suprastų ir su juo pasidalytų savo išgyvenimais Bet verčiau jau būtų sutikęs tą naktį susisprogdinti, negu leistų Nadinai kada nors bent viena ausimi išgirsti apie tai, ką jis sužinojo per pastaruosius metus Ir kaip šią dilemą išspręsti?

Be toy neužmiršk, kad privalai ją palikti ramybėje. Railis taip ir neatsakė į jos laišką, kurį ji atsiuntė, gavusi jo kalėdinį atviruką. Taip, bet aš Pro langą Railis pažvelgė į jūrą. Dažnai naktimis girdėdavo šū­ vius. Pajūryje kažkoks filantropas ant metalinio stulpo pritvirtino metalinį ženklą, kuris rodė, kurioje jūros pusėje kas yra: Kalė, Djepas, Diunkerkas Roma, Amsterdamas, Maskva. Šita pusė, dešinėje, yra mūsų. Ana pusė, kairėje, yra jų. Per vidurį —atmatų duobė, mes visi.

Amsterdamas, į kurį Nadina taip norėjo nuvykti, buvo kitoje pusėje. Van Eikas ir Rembrantas, ir Francas Halsas, ir Besisukančios ryškios saulėgrąžos Padarė alexis dėl gh prarasti svorį žiedų šakelė Koks aš buvau pasipūtęs, išpuikęs, teisuoliškas, iliuzijose pasken­ dęs geltonsnapis.

Louisa - Young. .Brangioji - Norejau.tau - Pasakyti.2013.LT

Koks nedėmesingas, niekam tikęs, negailestingas Iš­ važiuoti nepasimačius su mama Spręsti apie taiykokie iš tikrųjų yra žmonės ir ką visa tai reiškia —kad seras Alfredas iškrypėlis, kad ne­ atleis man už tai, jog negrįžau per naktį, kad Veivniai niekada neleis man vesti Nadinos, ir vien dėl toykad Terensas netikusiai su manimi pasielgė, privalėjau Juk nė velnio nenutuokiau, į kokį mėšlą lipu. Tai kaip dabar, kai tas pasaulis buvo toks tolimas, o tas požiūris dar tolimesnis, kaip jis galėjo tiesiog užsukti arbatėlės ir lyg niekur nieko plepėtis?

Čia gana ramu Prašy­ čiau atsiųsti man tabako, bet kokios rūšies, ir dar kojinių. Apvertė pagalvę. Tačiau išmiegojo visą naktį. Žinoma, sapnavo.

  • Clio lieknėjimo bakas
  • Puškinas "Peak Lady" - perskaitykite internetu. Peak Lady: Skaityti Peak Lady Metų rašymas
  • Šalčiausia visatos vieta yra saulėtoje Kalifornijoje, Berklio pakraš- tyje.
  • Ryan reynolds lieknėja
  • Louisa - Young. .Brangioji - anyparty.lt - PasakytiLT | PDF

Sapnai buvo ne pa­ tys geriausi. Bet nebuvo ko nė lyginti su kai kurių kitų vaikinų sapnais. Visai netoli nuo miesto. Pasakyki­ te jai, kad man viskas gerai.

Laiko, aišku, neturėsite, bet Pjurfojus ir vėl prisiminė, kad niekas taip neišduoda aukštos kil­ mės, kaip tas akivaizdus nesirūpinimas tuo, kokiai klasei priklausai —visi tie išsilavinę, turtingi, svajonių kupini vyrai, kurie nieko nenu­ tuokė apie tai, kokios menkos tavo galimybės, kai skursti.

Jis juos ir mėgo, ir jų nekentė už tą nuoširdų neišmanymą. Kaip nuostabu, kaip absurdiška, kad tai apskritai įmanoma. Leido sau paspėlioti, ką kapi- tonienė Lokė pagalvotų, jeigu Pjurfojus tikrai ten pasirodytų.