Ar tu menki svorį juokdamasis,

Pasirinkimas priklauso Oliveriui. Nancy suprato, kad opijus, kurį ji pridėjo prie džino, turėjo poveikį, greitai apsirengė ir išėjo iš namų.

Izotermos ir izoteros darė savo. Oro temperatūra prideramai lygiavosi į metų vidurkį, į paties šilčiausio ir paties šalčiausio mėnesio temperatūrą, bei periodiškus mėnesinius temperatūrų svyravimus. Saulės ir Mėnulio tekėjimas ir laida, Mėnulio, Veneros fazės ir Saturno žiedo fazės bei daugelis kitų svarbių reiškinių atitiko astronominių kalendorių prognozes. Vandens garai ore buvo beveik visiškai išsiskaidę, oro drėgmė menka.

Vienu žodžiu, buvo graži metų rugpjūčio diena, ir ši frazė, nors ir yra truputį senamadiška, gan tiksliai nusako padėtį. Automobiliai iš siaurų gilių gatvių šaudė į šviesių aikščių seklumas.

riebalų degintojai vyrų sveikata

Pėstieji judėjo tamsiomis miglotomis virtinėmis. Tose vietose, kur jų nerūpestingą skubą kirto smarkesni greičio ruožai, jie išpampdavo, paskui tekėdavo greičiau ir po kelių pasvyravimų vėl atgaudavo tolygų pulsą.

  1. Jis vadinamas bene intelektualiausiu romanu. Pasitikrinkite, ar ką nors suprasite
  2. Quest bar apžvalga svorio
  3. Kiek eurų per mėnesį ir už kokį darbą gauna Lietuvos mokytojai - DELFI
  4. Piko Pickwicko, jo draugų ir priešų istorija labai mėgo skaitytojus, o Oliveris Twistas padarė Dickensą tikra žvaigžde.

Šimtai garsų buvo susilieję į galingą su viena kita kyšančia smaile gausmą, kurio kraštai tai užaštrėdavo, tai vėl išsilygindavo, nuo jo atitrūkdavo ir lėkdavo į šalis skambūs garsai. Iš to gausmo, nors jo ypatumų ir neįmanoma aprašyti, žmogus ir po daugelio metų užsimerkęs gali suprasti, kad yra imperijos sostinėje ir rezidencijos mieste Vienoje. Miestus, kaip ir žmones, galima pažinti iš jų eigasties. Atmerkęs akis, jis iš judėjimo gatvėse kur kas greičiau suprastų, kur esąs, negu iš kokios nors būdingos detalės.

Ir ne bėda, jog jis tiktai įsivaizduoja, kad tai gali.

Nuorodos kopijavimas

Klausimo, kur esi, svarba pervertinama nuo klajoklių ordų laikų, kai reikėdavo įsidėmėti ganiavos vietas. Būtų svarbu žinoti, kodėl kai kalbame apie raudoną nosį, pasitenkiname labai jau netiksliu nusakymu, kad ji raudona, liekninantys pyragaičiai niekada neklausiame, koks tas ar tu menki svorį juokdamasis raudonumas, nors tai galime nustatyti mikrono tikslumu pagal bangos ilgį; o čia juk kalbame apie daug sudėtingesnį dalyką — miestą, kuriame kieno nors esama, visada norima žinoti, koks būtent miestas turimas galvoje.

Ir tai nukreipia dėmesį nuo daug svarbesnių dalykų. Taigi miesto pavadinimas neturi per daug rūpėti. Kaip ir visus didelius miestus jį sudarė visokių netolygių, besikeičiančių, užbėgančių ar tu menki svorį juokdamasis priekį, atsiliekančių, susiduriančių dalykų ir reikalų, bedugnių tylos taškų tarp jų praminti ir nepraminti keliai, o didelis ritmiškas triukšmas ir amžinas visų ritmų disonansas ir nesutapimas apskritai panašus į puode verdantį skystį, kurį sudaro pastovi namų, įstatymų, potvarkių ir istorinio paveldo medžiaga.

Du žmonės, ėję jame plačia, gyva gatve, aišku, taip nemanė. Iš pažiūros jie atrodė priklausą privilegijuotam visuomenės sluoksniui, aristokratai pagal apsirengimą, laikyseną ir kalbos manierą, nešiojo marškinius su rūpestingai išsiuvinėtais inicialais, ir taip pat ne išorėje, o savo sąmonės plonuose apatiniuose žinojo, kas jie tokie ir kad sostinė bei rezidencijos miestas kaip tik ta vieta, kur jie turi būti.

Jei manysime, kad jie yra Arnheimas ir Ermelinda Tuci, tai bus netiesa, nes ponia Tuci rugpjūčio mėnesį su savo vyru buvo Bad Auszė, o daktaras Arnheimas dar Konstantinopolyje, tad kils klausimas, kas gi jie tokie. Gyviems žmonėms gatvėse labai dažnai kyla tokių klausimų, įdomu, kad jie išsprendžia juos paprasčiausiai pamiršdami, jeigu dar nenuėję nė penkiasdešimt žingsnių neprisimena, kur tuos žmones matė.

O tuodu staiga sustojo, priekyje pastebėję būrį subėgusių žmonių. Prieš akimirką kažkas buvo iššokęs iš eilės, užtveręs judėjimą; kažkas pasisuko, slystelėjo į šalį, sunkus staigiai sustabdytas sunkvežimis užvažiavo vienu ratu ant šaligatvio ir įstrigo. Tą vietą, lyg avilio laktą bitės, tuojau apgulė žmonės, palikdami laisvą vidurį. Jame stovėjo išlipęs iš automobilio vairuotojas, pilkas kaip vyniojimo popierius, ir negrabiai gestikuliuodamas aiškino, kaip viskas buvo.

Priėjusiųjų žvilgsniai krypo į jį ir atsargiai leidosi į progumos gelmę, kur ant šaligatvio krašto buvo paguldytas žmogus, išsitiesęs kaip negyvas, ir kaip visi pripažino, nukentėjęs per savo paties neatsargumą. Žmonės vis klaupėsi prie jo, kad ką nors padarytų; praskleisdavo ir vėl užskleisdavo jo švarką, stengėsi jį pakelti arba, priešingai, vėl paguldyti; iš tikrųjų tai niekas nieko daugiau nenorėjo, kaip tiktai kaip nors prastumti laiką, kol atvažiuos greitoji ir suteiks išmaningą ir teisėtą pagalbą.

Dama su savo palydovu taip pat priėjo ir per galvas bei palenktas nugaras pasižiūrėjo į gulintįjį. Paskui atsitraukė atgal ir stabtelėjo. Damai nemaloniai suėmė paširdžius, ir ji teisingai suprato, jog tai užuojauta; tai buvo neryžtingas, paralyžiuojantis jausmas.

Matyt, ji jau buvo girdėjusi šį posakį, tik nežinojo, kas yra tas stabdymo kelias, ir nenorėjo žinoti; jai užteko to, kad tie žodžiai įstatė šį baisų įvykį į kažkokius rėmus ir pavertė technine problema, kuri jos tiesiogiai nebelietė. Jau pasigirdo ir spigi greitosios sirena ir visi laukiantieji pajuto pasitenkinimą, kad taip greitai ji pasirodė.

numesti svorio lt 30 dienų

Koks vis dėlto puikus dalykas tos socialinės tarnybos. Nukentėjėlis buvo paguldytas ant neštuvų ir su jais įstumtas į automobilį.

labelle lieknėjimo centro hyderabad apžvalgos

Aplink jį sukosi uniformuoti vyrai. Automobilio viduje, kiek užmatė akis, viskas buvo švaru ir teisinga kaip ligoninės palatoje. Ir jau buvo galima eiti susidarius beveik teisingą įspūdį, jog atsitiko kažkas teisėta ir tvarkinga. Žmogaus be savybių namas ir butas Gatvė, kurioje įvyko ši maža nelaimė, buvo viena iš tų ilgų vingiuotų eismo upių, kurios žvaigždiškai išteka iš miesto centro, eina per jį supančias dalis ar tu menki svorį juokdamasis įteka į priemiesčius.

Jeigu toji elegantiška pora būtų paėjusi dar galiuką toliau, ji tikrai būtų išvydusi tai, kas jai būtų patikę, — iš dalies išlikusį aštuonioliktojo ar net septynioliktojo amžiaus sodą, o eidami pro jo kaltinės geležies tvorą — tarp medžių rūpestingai nupjautoje pievelėje kažką panašaus į pilaitę su trumpais fligeliais, praeities laikų medžioklės ar meilės pilaitę.

O kai ta balta dailutė pilaitė būdavo atidariusi langus, akys išvysdavo prakilnią knygų lentynomis apstatytą mokslininko būsto tylą. Tas butas ir tas namas priklausė žmogui be savybių. Jis stovėjo prie vieno lango, žiūrėjo pro švelnų žalią sodo oro filtrą į rusvą gatvę ir su laikrodžiu rankoje štai jau dešimt minučių skaičiavo automobilius, ekipažus, tramvajus ir atstumo išblukintus praeivių veidus, užpildančius žvilgsnio tinklą gyva skuba; jis matavo pro šalį lekiančių masių greičius, kampus, gyvybines jėgas, kaip jos žaibiškai pritraukia akį, ją sulaiko, paleidžia, kaip jos tam tikram laikui, kurio neapskaičiuosi, priverčia dėmesį įsiremti į jas, atsiplėšti, šokti prie kito objekto ir leistis jam pavymui; trumpai tariant, kurį laiką paskaičiavęs mintyse jis juokdamasis įsikišo laikrodį į kišenę ir nusprendė, jog užsiiminėja niekais Jeigu būtų buvę galima išmatuoti dėmesio šuolius, akių raumenų darbą, sielos svyravimus ir visas tas pastangas, kurių reikia žmogui, kad išsilaikytų ant kojų gatvės sraute, tai, matyt, — jis taip manė ir juokais bandė sumesti, koks tai galėtų būti skaičius, — gautume sumą, palyginti su kuria, jėga, kurios reikia Atlantui, kad išlaikytų ant savo pečių pasaulį, atrodytų menka, ir būtų galima apskaičiuoti, kokį didžiulį darbą šiandien nuveikia žmogus, kuris nedaro nieko.

Mat žmogus be savybių tuo metu buvo kaip tik toks. O tas, kuris daro? Piliečio, visą dieną ramiai vaikščiojančio savo reikalais, raumenų darbas yra daug didesnis negu atleto, kartą per dieną iškeliančio didžiulį svorį; tai įrodyta fiziologiškai, taigi menki kasdieniai darbai savo visuomenine suma ir dėl to, kad jie duodasi susumuojami, pateikia pasauliui daug daugiau energijos negu herojiški žygiai; herojiškas žygis atrodo netgi mažulytis, kaip smiltis, su didžiausia pompa užkelta ant kalno.

Ta mintis jam patiko. Tačiau reikia pridurti, jog ji patiko vyriškiui ne todėl, kad jis mėgo miesčionišką gyvenimą; priešingai, jam patiko sunkinti gyvenimą savo polinkiais, kurie kadaise buvo kiti. Galbūt kaip tik miesčionis ir nujaučia didžiulio, naujo, kolektyvinio skruzdiško heroizmo pradžią? Jis bus vadinamas racionalizuotu heroizmu ir laikomas labai gražiu.

Kiek eurų per mėnesį ir už kokį darbą gauna Lietuvos mokytojai

Ir kas tai gali žinoti jau šiandien?! Tokių neatsakytų didžiai svarbių klausimų tada buvo šimtai. Jie tvyrojo ore, jie degė po kojomis. Laikas judėjo. Tuomet dar negyvenę žmonės ar tu menki svorį juokdamasis tikėti, bet jau tada laikas judėjo jojamo kupranugario greičiu; ne tik šiandien. Tiktai niekas nežinojo kur. Taip pat gerai nesuvokė, kas yra viršuje ir kas apačioje, kas juda pirmyn, o kas atgal. Jis nusigręžė kaip žmogus, išmokęs atsisakyti, beveik kaip ligonis, vengiąs bet kokio stipraus sąlyčio, ir eidamas per šalia buvusią drabužinę trenkė į tenai kabojusią bokso kriaušę tokį greitą ir smarkų smūgį, koks nebūdingas žmogui, apimtam nuolankumo ar silpnumo būsenos.

Ir žmogus be savybių turi tėvą su savybėmis Prieš kurį laiką grįžęs iš užsienio žmogus be savybių vien iš užgaidos ir todėl, kad negalėjo pakęsti paprastų butų, išsinuomojo pilaitę, kuri anksčiau buvo vasaros rezidencija prieš miesto vartus, o vėliau, kai išsiplėtęs miestas ją prarijo, prarado savo reikšmę, ir galų gale ji virto tiktai neužimtu, žemės kainų pakilimo laukiančiu sklypu, kur niekas negyveno.

Todėl nuoma buvo atitinkamai maža, tačiau netikėtai daug lėšų pareikalavo kiti dalykai, nes reikėjo viską sutvarkyti ir priderinti prie dabarties reikalavimų; tai buvo avantiūra, galop privertusi jį kreiptis pagalbos į tėvą, išties nemaloni, reikia pasakyti, avantiūra, nes jis mėgo būti nepriklausomas.

Jam buvo trisdešimt dveji, o jo tėvui šešiasdešimt devyneri metai. Senis pasibaisėjo. Ne pačia ataka, nors ir ja, nes nemėgo neapgalvotų poelgių; ir ne kontribucija, kurią turėjo sumokėti, nes iš esmės pritarė tam, kad sūnus užsinorėjo namų ir savo gyvenimo. Tačiau jo jausmus žeidė ir gąsdino kaip pikta lemiantis išsišokimas tai, kad jis įsigijo pastatą, kurio, nors tik mažybiškai, kitaip negalėjo pavadinti kaip pilimi.

Jis pats pradėjo savo ar tu menki svorį juokdamasis kaip mokytojas aukštos kilmės žmonių namuose; kai studijavo ir kai paskui dirbo advokato padėjėju, ne iš reikalo, tiesą sakant, nes ir jo tėvas buvo turtingas žmogus. Vėliau, kai tapo universiteto profesoriumi ir docentu, pajuto to naudą, nes kruopščiai palaikė ankstesnius ryšius ir per juos pamažu tapo beveik visų savo tėviškės kilmingų žmonių patarėju teisės klausimais, nors tada jam jau ir nebereikėjo papildomo uždarbio.

Tad anksti užmegztos pažintys nenutrūko net tada, kai jo turtas jau seniai galėjo lygintis su Reino pramonininkų šeimos duotu kraičiu anksti mirusiai jo sūnaus motinai. Nors gerbiamas mokslininkas dabar jau tiesiogiai nebeadvokatavo ir tiktai retsykiais už didelius pinigus sutikdavo pabūti arbitru, visus įvykius, susijusius su jo buvusių rėmėjų ar tu menki svorį juokdamasis, rūpestingai fiksavo savo užrašuose su didžiuliu tikslumu, pereidamas nuo tėvų prie sūnų ir anūkų; ir nebūdavo nė vieno apdovanojimo, nė vienerių vestuvių ar varduvių, kad iškilmių kaltininkas negautų sveikinimo laiško, parašyto su pagarba ir subtiliai primenančiu tai, kas buvo bendrai patirta.

Paskui mielas draugas ir gerbiamas mokslininkas lygiai taip pat laiku gaudavo trumpus atsakymus ir padėkas. Todėl jo sūnūs iš pat mažų dienų žinojo tą jo aristokratišką gebėjimą beveik nesąmoningai, beveik tiksliai apskaičiuotai riesti nosį ir tiksliai, kiek reikia, būti maloniam, o jo, kaip žmogaus, šiaip ar taip priklausančio dvasinei aristokratijai, lankstymasis arklių, dirvų ir tradicijų savininkams visuomet erzino.

Tačiau jo tėvas nejautrus šiuo punktu buvo nesąmoningai; didelę karjerą per tai jis padarė vien tiktai natūraliai, tapo ne tik profesoriumi, akademijų ir daugelio mokslinių bei valstybinių komisijų nariu, bet ir riteriu, komtūru, netgi aukštų ordinų didžiojo kryžiaus kavalieriumi; jo didenybė galop pakėlė jį į paveldimą kilmingųjų luomą ir dar prieš tai paskyrė Aukštųjų rūmų nariu.

Tenai apdovanotasis prisijungė prie liberaliųjų buržua sparno, kuris kartais prieštaravo kilmingajam, bet reikia pastebėti, kad nė vienas iš jo kilmingųjų rėmėjų ant jo dėl to nepyko ir net nesistebėjo, kadangi niekas neįžvelgė jame nieko kito kaip tik kylančią buržuazinę dvasią. Senis mielai dirbo specialiose įstatymų kūrimo komisijose; netgi tada, kai per kokį nors audringą balsavimą palaikydavo buržua pusę, kita pusė ant jo neširdo, greičiau vien tik juto, kad pamiršo pakviesti prisidėti prie jos.

Politikoje darė tik tai, ką ir anksčiau: savo svarbesnes ir kartais švelniai kitas koreguojančias žinias derino prie įspūdžio, kad jo asmeniniu atsidavimu vis dėlto galima pasikliauti, o kaip tvirtino jo sūnus, sugebėjo iš namų mokytojo virsti Aukštųjų rūmų mokytoju. Kai išgirdo tą istoriją apie pilį, jam pasirodė, kad buvo peržengta kažkokia įstatymais neapibrėžta, tačiau vis dėlto gerbtina riba, todėl ėmė sūnui priekaištauti dar karčiau, negu jau nesyk buvo priekaištavęs, jo žodžiai panašėjo į pranašystes, jog viskas blogai baigsis.

ar numesiu svorio gavus petnešas

Buvo įžeistas svarbiausias jo išsiugdytas jausmas. Kaip ir daugelio tų, kurie gyvenime ką nors pasiekė, jis buvo ganėtinai nesavanaudiškas ir sudarytas iš didžiulės meilės, taip sakant, bendrajai ir visuomeninei naudai, kitaip tariant, iš sąžiningos pagarbos tam, kuo grindžiama nauda, pagarbos, ne kad ji kuriama, bet kad daroma harmoningai ir kartu iš bendrų paskatų.

Tai labai svarbu: net kilnus šuo ieško vietos po pietų stalu ir nekreipia dėmesio į spyrius ne iš ar tu menki svorį juokdamasis niekingumo, o iš prisirišimo ir ištikimybės; ir šaltai viską apskaičiuojantys žmonės nepasiekia gyvenime tiek, kiek teisingai sumaišytos sielos, gebančios iš tiesų mylėti žmones ir sąlygas, duodančias jiems naudą.

Jeigu esama realybės jausmo, tai turi būti ir galimybės jausmas Kad laisvai įeitum pro atviras duris, privalai žinoti, jog jos turi tvirtas staktas: šis principas, kurio senasis profesorius tada laikėsi, yra tiesiog realybės jausmo reikalavimas. Bet jeigu esama realybės jausmo, be to, niekas nesuabejos, kad jis turi teisę egzistuoti, tuomet turi būti ir kažkas tokio, ką būtų galima vadinti galimybės jausmu. Kas jį turi, tas, pavyzdžiui, nepasakys: čia tas ir anas atsitiko, atsitiks, turi atsitikti; toksai šitaip mano: čia galėjo, turėjo ar privalėjo tas ir anas atsitikti; ir jeigu jam aiškinama, kad kas ar tu menki svorį juokdamasis yra taip, kaip yra, jis svarsto: gerai, bet, matyt, galėtų būti ir kitaip.

Taigi galimybės jausmą galima vadinti gebėjimu galvoti apie tai, kas visiškai įmanoma, ir nesuteikti daugiau reikšmės tam, kas yra, negu tam, ko nėra. Aišku, kad tokios kūrybinio polinkio pasekmės gali būti įdomios ir jos, deja, dažnai visai kitaip nušviečia tai, kuo žmonės žavisi, o tai, ką jie draudžia, rodo kaip leistina arba ir viena, ir antra, būna nesvarbu.

Tokie žmonės, kaip sakoma, lekioja padebesiais, fantazijų, svajonių ir tariamosios nuosakos sferose; vaikams toks polinkis per jėgą išvaromas, jį turinčius žmones jų akyse vadinant fantastais, svajotojais, skystablauzdžiais, visažiniais arba priekabiautojais. Kai norima juos pagirti, šie kvailiai dar vadinami idealistais, tačiau visos tos pravardės, matyt, taikytinos tiktai silpnajai jų atmainai, kuri nesupranta tikrovės arba jos niekingai vengia, taigi tada, kai tikrovės jausmo trūkumas iš tiesų yra ar tu menki svorį juokdamasis.

svorio netekimas sildenafilio

Tačiau tai, kas galima, yra ne vien tiktai silpnų nervų asmenų svajonės, bet ir dar nepasireiškę Dievo ketinimai. Galimas įvykis ar galima tiesa nėra tai, kas lieka iš tikro įvykio ir tikros tiesos, jeigu atimsime iš jų realumą, tačiau jie, tie fantastai, bent jau jų šalininkų akimis, turi kažko dieviško, ugnies, polėkio, noro kurti ir sąmoningo utopiškumo, kuris nebijo tikrovės, ir žiūri į ją kaip į užduotį ir išradimą.

Pagaliau žemė ne tokia jau sena ir, matyt, dar niekad nebuvo kaip reikia nėščia. Kad būtų lengviau suprasti, kuo skiriasi žmonės, turintys realybės jausmą, nuo žmonių, turinčių galimybės jausmą, reikia paprasčiausiai pagalvoti apie kokią nors pinigų sumą. Tas galimybes, kurias apskritai turi, pavyzdžiui, tūkstantis markių, jis, be jokios abejonės, turi visada, nepriklausomai nuo to, ar tu menki svorį juokdamasis jis tavo kišenėje; tas faktas, kad jį turiu aš ar tu, taip pat nieko neprideda tam tūkstančiui, kaip, tarkime, rožei ar moteriai.

Tačiau kvailys laiko jį ar tu menki svorį juokdamasis, sako realistai, o išradingas žmogus su juo kažką daro; netgi prie moters grožio tas, kuris ją turi, neginčijamai kažką prideda ar atima. Tai tikrovė pažadina galimybes, ir nieko nėra kvailiau, kaip tai neigti. Nepaisant to, bendrai ar vidutiniškai galimybės lieka vis tos pačios, ir jos visąlaik kartojasi, kol neateina žmogus, kuriam realybė nėra svarbiau už menamumą. Jis suteikia naujoms galimybėms prasmę bei paskirtį ir jas pažadina. Tačiau toks žmogus nėra vienareikšmis reiškinys.

Kadangi jo idėjos, jeigu jos ne tušti paistalai, yra ne kas kita kaip dar negimusi realybė, ir jis, aišku, taip pat turi realybės jausmą; tačiau tai ar tu menki svorį juokdamasis realybės jausmas, ir jis savo tikslo siekia daug ilgiau negu daugumai žmonių būdingas jų realių galimybių jausmas.

Tokiems iškart reikia miško, o kitam užtenka medžių; bet juk miškas — tai kažkas sunkiai nusakoma, tuo tarpu medžiai duos tiek ir tiek kubinių metrų tam tikros kokybės medienos. Arba galbūt reikėtų sakyti kitaip, kad žmogus, turintis paprastą realybės jausmą, yra panašus į žuvį, kuri kimba ant meškerės ir nemato valo su kabliuku, tuo tarpu žmogus, turintis tokį realybės jausmą, kurį galima būtų pavadinti galimybių jausmu, užmetęs meškerę, nežino, ar ant kabliuko esama masalo.

Visiškas abejingumas masalą griebiančiai gyvybei kelia pavojų, jog toks žmogus gali išdarinėti visiškas kvailystes. Nepraktiškas žmogus, — o jis ne tik toksai atrodo, bet ir yra toks, — yra nepatikimas ir nenuspėjamas ir bendraudamas su kitais. Jis darys tai, kas jam reiškia ką kita negu kitiems, ir nesijaudins dėl to, ką būtų galima įsprausti į kokios nors neįprastos idėjos rėmus.

Be to, šiandien jis dar labai nenuoseklus. Pavyzdžiui, visiškai įmanoma, kad nusikaltimas, nuo kurio nukentės kitas, jam atrodys vien tiktai socialinė klaida, už kurią turi atsakyti ne nusikaltėlis, o visuomenės sistema. Tiktai antausis, kurį jis gaus pats, vargu bau ar jam pasirodys visuomenės gėda arba kažkas neasmeniška, kaip, tarkime, šuns įkandimas; galimas daiktas, jog tada jis visų pirma atsakys į antausį tuo pačiu ir tik paskui pagalvos, kad to nereikėjo daryti.

O jeigu iš jo bus atimta mylima moteris, jis, aišku, negalės visiškai atsiriboti nuo to reiškinio realumo ir pasidovanos sau naują netikėtą jausmą. Dabar viskas ta kryptimi dar tik eina ir atskiram žmogui gali ir pridėti jėgos, ir atimti.